Dulkės ir uodai
Smiltynės, kaip kurorto, vystymosi pradžią galima vadinti XIX a. pabaigą, ir tai pirmiausia sietina su šios smilčių karalyste buvusios teritorijos apželdinimu. Vieta po truputį tapo patraukli investicijoms: vienas pirmųjų lauko kavinę atidarė ir pliažus išsinuomojo restoranininkas Friedrichas Gassneris, o Mėmelio pirkliai ėmė kurti miško parką su pasivaikščiojimų takais link paplūdimio, kuriame buvo maudyklių nameliai.
„Nerijoje paaugus želdiniams, Smiltynė vis gražėjo ir darėsi vis populiaresne poilsiaviete su tinkamiausia vieta vilų statybai visai šalia miesto“, - 1918 m. išleistoje knygoje „Klaipėdos apskrities istorija“ rašė Johannesas Sembritzkis (1856-1919).
Istorikas pateikė ir itin reikšmingą faktą: 1900 m. rugpjūčio 1 d. Mėmelio miestas iš vyriausybės nusipirko Smiltynę už 32 371 markę. Beje, tais metais buvo įrengtas ir elektros tiekimas į Smiltynę (jis pakeistas galingesniu 1925 m.).
„Tuo pat metu miestas, siekdamas užtikrinti reguliarų, saugų ir pigų susisiekimą su Smiltyne, už 28 000 markių įsigijo kelto privilegiją ir perkėlos sklypus Pietų rage bei už 11 000 markių keltą-garlaivį “Benecke„, - detales vardijo J. Sembritzkis. Keltas buvo pervadintas į “Sandkrug„ (liet. “Smiltynę").
Neilgai trukus ėmė dygti pirmosios pasiturinčių kaipėdiečių vilos, susiformavo du vilų kvartalai į pietus ir į šiaurę nuo Smėlio karčemos kopos, ant kurios jau veikė restoranas, o dar vienas buvo papėdėje. Tačiau trūko kurortinio gyvenimo ašies, todėl jau XX a. pr. suplanuotas žemės sklypas būsimajam kurhauzui: prabangiam viešbučiui su sveikatinimo bei kultūrinės veiklos funkcijomis.
Miestas pats tokio objekto nestatė, tik nuomojo žemę: specialiai kurhauzo investiciniam projektui buvo suburti po 1000 markių investavę 43 verslininkai (daugiausia - pirkliai). 1907 m. įsteigta akcinė bendrovė „Kurhaus Sandkrug Ges. m.b.H.“, o 1908 m. prie pat marių išdygo įspūdingas dviejų aukštų su mansarda viešbutis.
Apie 50-60 vietų kurhauzas turėjo savo prieplauką (ja naudojosi ir buriuotojai), restoraną mediniame priestate, o šiltuoju metų laiku veikė kavinės po atviru dangumi: šiaurinėje ir rytinėje (nuo pastarosios atsiverdavo kvapą gniaužiantis vaizdas į miestą) terasose. Didžiulis šiaurinėje terasoje buvęs restoranas vadintas Kurhauzo Sodu (vok. Kurgarten).
Išskirtinė buvo ir viešbučio kokybė, ir vadyba, rinkodara. 1913 m. laikraštyje „Memeler Dampfboot“ įdėta reklama gana gerai iliustruoja, kokio lygio viešbučio būta.
„Smiltynės kurhauzas prie Mėmelio. Telefonas Nr. 656. Ekonomas G. Stragies. Atidarytas nuo balandžio 15 iki rugsėjo 15. Aukščiausio komforto lygio, patogiai įrengtas namas su 50 kambarių. Šiltos vonios ir elektros apšvietimas. Malonus pušų miškas, teniso aikštelė, nuostabios promenados, dešimt minučių kelio iki pajūrio, puikios regyklos. Nėra dulkių ir uodų“, - privalumus vardijo reklamdaviai.
Pabrėžta, jog kurhauzas lengvai pasiekiamas nuolat kursuojančiais garlaiviu (turimas omenyje keltas) ir motorlaiviu. Įdomu tai, jog taikytasi ir į Rusijos imperijos rinką, nes paminėtas susisiekimas su ja geležinkeliu, automobiliais ir vežimais vos per 1,5 val. (nuo Klaipėdos iki buvusio Vokietijos ir Rusijos imperijų pasienio Bajoruose - apie 19 km).
„Už kambarį - 2 ir 3 markės. Pensionas - nuo 5 iki 6,5 markių. Prieš ir po sezono kainos su nuolaida. 1 valandą - Table d'hote (karštų patiekalų stalas - aut. past.). Pietūs ir vakarienė bet kuriuo dienos metu. Patarnautojas traukinių stotyje ir garlaivyje“, - visą paslaugų paketą sužinome iš 1913 m. reklamos.
Kurhauzo šiaurinėje terasoje sezono metu veikė aukščiausios kokybės maistu ir vynais garsėjęs restoranas po atviru dangumi. 1911 m. išsiųstas atvirukas. Deniso NIKITENKOS kolekcija.Kurhauzo šiaurinėje terasoje sezono metu veikė aukščiausios kokybės maistu ir vynais garsėjęs restoranas po atviru dangumi. 1911 m. išsiųstas atvirukas. Deniso NIKITENKOS kolekcija.
